Soliaris

Bet ne. Tu elgiesi... kitaip. Nežiūri į mane rimtai. Tai buvo sapnas, tikrai, bet tu mane sapnavai. Bjaurėjaisi. Kodėl? Kodėl?!

Puoliau prieš ją ant kelių, apkabinau kojas.

— Vaikeli...

— Nenoriu, kad taip man sakytum. Nenoriu, girdi? Aš nesu vaikas. Aš...

Ji pratrūko verkti ir sukniubo ant lovos. Aš atsistojau. Iš ventiliacijos angų, tyliai šiušendamas, dvelkė vėsus oras. Man buvo šalta. Užsimečiau maudymosi chalatą, atsisėdau ant lovos ir paliečiau jos petį.

— Hare, paklausyk. Pasakysiu tau vieną dalyką. Pasakysiu tau tiesą...

Ji pasirėmė rankomis ir palengva atsisėdo. Mačiau, kaip po plona jos kaklo oda plaka pulsas. Mano veidas vėl ėmė stingti ir buvo taip šalta, tarsi stovėčiau speige. Galvoje buvo visiška tuštuma.

— Tiesą? — tarė Harė. — Šventas žodis?

Neatsakiau iš karto, mėšlungis suspaudė man gerklę. Tai buvo mūsų sena priesaika. Ištaręs tuos žodžius, nė vienas mudviejų nedrįsdavo ne tik meluoti, bet ir nutylėti ką nors. Buvo laikas, kai mudu kamuodavom kits kitą perdėtu atvirumu, naiviai tikėdami, kad jis mus išgelbės.

— Šventas žodis, — tariau rimtai. — Hare... Ji laukė.

— Tu irgi pasikeitei. Visi keičiamės. Bet aš ne tą norėjau pasakyti. Iš tikrųjų, atrodo... kad dėl mums abiems gerai nežinomos priežasties... negali manęs palikti. Bet tai net ir gerai, nes aš irgi negaliu tavęs...

— Krisai!

Pakėliau ją, susupęs į paklodę. Šlapias nuo ašarų paklodės kampelis gulėjo man ant peties. Vaikščiojau po kambarį ir sūpavau Harę. Ji paglostė man veidą.

— Ne, tu nepasikeitė!. Tai aš, — kuždėjo ji man į ausį. — Man kažkas yra. Gal tas?

Ji žiūrėjo į juodą tuščią stačiakampį vietoj durų, kurių likučius aš išnešiau į sandėlį. „Reiks įtaisyti naujas”, — pagalvojau aš. Pasodinau Harę ant lovos.

— Ar tu kada nors miegi? — paklausiau, stovėdamas prie jos.

— Nežinau.

— Kaip nežinai? Pagalvok, mieloji.

— Tai turbūt nėra tikras miegas. Gal aš sergu? Guliu taip

ir galvoju, ir žinai... Ji sudrebėjo.

— Ką? — paklausiau pakuždom, man trūkčiojo balsas.

— Tai labai keistos mintys. Nežinau, iš kur jos randasi.

— Pavyzdžiui?

„Privalau būti ramus kad ir ką išgirsčiau”, — pagalvojau ir pasiruošiau jos žodžiams it stipriam smūgiui. Ji bejėgiškai papurtė galvą.

— Tai kažkas tokio... aplinkui...

— Nesuprantu? . .

— Tarytum ne tik manyje, bet toliau, taip kažkaip... Nemoku pasakyti. Nėra tokių žodžių...

— Tai tikriausiai sapnai, — tariau, lyg neimdamas jos žodžių į galva, ir lengviau atsidusau. — O dabar užgesinsim šviesą ir ligi ryto neturėsim jokių rūpesčių, o rytą, jei panorėsim, pasiieškosim naujų. Gerai?

Ji paspaudė mygtuką, pasidarė tamsu, aš atsiguliau į ataušusį patalą ir pajutau jos artėjančio kvėpavimo šilumą. Apkabinau ją.

— Stipriau! — sukuždėjo ji. Ir ilgai palaukus: — Krisai?

— Ką?

— Aš myliu tave. Man norėjosi rėkti.

Rytas buvo raudonas. Didžiulis saulės rutulys kabojo žemai virš horizonto. Prie durų slenksčio gulėjo laiškas. Atplėšiau voką. Harė buvo vonioje, girdėjau ją niūniuojant. Kartas nuo karto iškišdavo pro duris aplipusį šlapiais plaukais veidą. Nuėjau prie lango ir perskaičiau:

„Kelvinai, įklimpome. Sartorijus linkęs veikti energingai. Jis tiki, kad jam pavyks destabilizuoti neutronines sistemas. Tyrimams jam reikia tam tikro kiekio plazmos, kaip pirminės F medžiagos. Jis siūlo, kad tu vyktumei į žvalgybą ir paimtumei truputį plazmos į konteinerį. Daryk, kaip pats išmanai, bet pranešk man, ką nutarsi. Aš neturiu savo nuomonės. Man atrodo, kad jau apskritai nieko nebeturiu. Norėčiau, kad taip padarytum tik todėl, jog tai būtų šioks toks žingsnis priekin, bent tariamas. Antraip tektų tik pavydėti G.

Šeškas

P.S. Neik į radijo stotį. Tą dar gali man padaryti. Verčiau paskambink.”

Širdį spaudė, skaitant šį laišką. Dar kartą atsidėjęs jį peržiūrėjau, suplėšiau ir įmečiau į kriauklę. Paskui ėmiau ieškoti kombinezono Harei. Jau vien tai buvo baisu. Visai kaip aną kartą. Bet ji nieko nežinojo, nes nebūtų galėjusi taip apsidžiaugti, kai pasakiau, kad turiu vykti į maža žvalgybą už Stoties ribų, ir prašiau, kad ji mane lydėtų. Mudu papusryčiavome mažoje virtuvėlėje (Harė vėl nurijo tik keletą kąsnių) ir nuėjome į biblioteką.