Gezė neturėjo didelės fantazijos, tačiau šis bruožas negali pakenkti Soliario tyrinėtojui. Turbūt niekur kitur vaizduotė ir sugebėjimas greit kurti hipotezes nėra toks pragaištingas dalykas. Pagaliau, šioje planetoje viskas įmanoma. Neįtikėtinai skambantys aprašymai žvaigždynų, kuriamų plazmos, yra vis dėlto autentiški, nors nepatikrinami, nes okeanas retai pakartoja savo evoliucijas. Tą, kuris stebi jas pirmąkart, jos ypač apstulbina savo mįslingumu, gigantišku dydžiu; jeigu jos rodytųsi mažesniame plote, kokioje nors baloje, tikriausiai būtų buvusios pripažintos dar viena „gamtos išdaiga”, atsitiktinumo reiškiniu ir aklu jėgų žaismu. Tai, kad vidutinybė ir genialumas yra vienodai bejėgiai prieš nesuskaičiuojamą soliarinių formų įvairovę, irgi nepalengvina bendravimo su gyvo okeano formomis. Gezė nebuvo nei vidutinybė, nei genijus. Jis buvo tik klasifikatorius pedantas, vienas tų, kurių išorinė ramybė slepia neišsenkančią, visą gyvenimą tveriančią darbo aistrą. Jis kur galėdamas vartojo aprašomąją kalbą, o kai pritrūkdavo žodžių, pasigelbėdavo sau, kurdamas naujus, dažnai nevykusius, neatitinkančius aprašomų reiškinių. Beje, jokie terminai neperteikia to, kas dedasi Soliaryje. Jo „kalnamedžiai”, ,,ilgūnai”, „grybainiai”, „mimoidai”, „simetriados” ir „asimetriados”, „stuburainiai”, „greituoliai” skamba baisiai dirbtinai, tačiau duoda šiokį tokį supratimą apie Soliarį net tiems, kurie nieko nėra matę, tik neaiškias fotografijas ir itin netobulus filmus. Be abejo, ir šis sąžiningas klasifikatorius yra ne kartą pasielgęs neapdairiai. Žmogus kuria hipotezes visados, netgi būdamas labai atsargus, netgi visai to nenumanydamas. Gezė manė, kad ,,ilgūnai” yra pagrindinė forma, ir lygino juos su keliskart padidintomis ir ant viena kitos suvirtusiomis jūrų potvynio bangomis žemėje. O kas skaitė pirmąjį jo veikalo leidimą, žino, kad iš pradžių jis ir pavadino tas formas „potvyniais”, įkvėptas geocentrizmo, kuris būtų juokingas, jei nebūtų toks bejėgis. Juk tai yra — jeigu ieškosime palyginimų Žemėje — formacijos, savo dydžiais viršijančios Didįjį Kolorado kanjoną, išmodeliuotos masėje, kuri viršuje turi drebutinių putų konsistenciją (toji puta sustingsta gigantiškais lengvai trupančiais festonais, mezginiais su didžiulėm akutėm ir kai kuriems tyrinėtojams ji net atrodė kaip „skeleto ataugos”) — o gilumoje virsta vis stangresne substancija, lyg įtemptu raumenimi, bet tas raumuo keliolikos metrų gylyje tampa kietesnis už akmenį, nors nepraranda elastingumo. Ant pabaisos keteros tarp įtemptų lyg plėvė sienų, į kurias įsikibę ,,skeletėliai”, nutįsęs per daugelį kilometrų tikrasis „Ilgūnas”, pažiūrėti savarankiškas tvarinys, nelyginant koks didžiulis pitonas, kuris prarijo ištisus kalnus ir dabar virškina juos tylėdamas, kartkarčiais iš lėto suvirpindamas savo suplotą it žuvies kūną. Bet šitaip atrodo „Ilgūnas” tik iš viršaus, iš skrendančios mašinos. O jeigu priartėji prie jo tiek, kad abi „tarpeklio sienos” iškyla per šimtus metrų virš lėktuvo, „pitono kūnas” pasirodo esąs ligi pat horizonto nutįsusi erdvė, judanti tokiu svaiginamu greičiu, jog atrodo lyg koks išpampęs cilindras. Iš pradžių atrodo tarsi suktųsi slidi pilkai žalsva masė, nuo kurios kauburių atsimuša stiprūs saulės blyksniai, bet kai mašina pakimba ties pačiu paviršium (o slepiančio savyje „ilgūną” tarpeklio kraštai tada pavirsta lyg kokiom viršukalnėm abipus geologinės rėvos), matyti, kad judesys yra kur kas komplikuotesnis. Jis daro koncentriškus apsisukimus, jame kryžiuojasi tamsesnės srovės, tarpais viršutinis „apsiaustas” pavirsta veidrodiniu paviršium, atspindinčiu dangų ir debesis, kurį su trenksmu perskrodžia sumaišyto su dujomis, pusiau skysto minkštimo erupcijos. Palengva imi suprasti, kad čia, po tavimi, yra jėgų veikimo centras, kuris palaiko praskėstus į šalis, iškilusius ligi padangės tingiai besikristalizuojančių drebučių šlaitus. Bet to, kas regima akiai, mokslas nenori taip lengvai pripažinti. Kiek jau metų vyko atkaklios diskusijos, kas gi iš tikrųjų dedasi gelmėse „ilgūnų”, kurių milijonai skrodžia gyvojo okeano platybes. Buvo manoma, kad tai kažkokie okeano organai, kad juose vyksta medžiagų apykaita, alsavimo procesai, maitinimo substancijų transportavimas ir tik pridulkėjusios bibliotekos žino, kas dar. Kiekvieną hipotezę galiausiai pavykdavo sugriauti tūkstančiais kruopščių, o kartais ir pavojingų tyrinėjimų. Ir visa tai liečia vien „ilgūnus”, pačią paprasčiausią, pastoviausią formą, nes jų egzistavimas skaičiuojamas savaitėmis.
Sudėtingesnė, keistesnė ir kelianti smarkiausią žiūrinčiojo pasipriešinimą (aišku, instinktyvų) forma yra mimoidai. Galima neperdedant pasakyti, kad Gezė pamilo juos ir jų tyrinėjimui, aprašinėjimui bei esmės aiškinimui atsidavė iki galo. Pavadinimu jis stengėsi perteikti tai, kas juose yra labiausiai įsidėmėtina žmogui: tam tikrą polinkį sekti juos supančias formas, visvien, ar jos būtų arti, ar toli.