Soliaris

Įdėjau pirmą iš serijos preparatą į neutroninio mikroskopo kasetę ir vieną po kitos paspaudžiau spalvotus jungiklių skridinėlius. Jėgos laukai dusliai suūžė.

— Pramogų čia nedaug, ir jeigu mano kukli draugystė tavęs nepatenkins, bus prastai, — kalbėjau išsiblaškęs, darydamas pauzes tarp žodžių, tuo pat metu abiem rankom spausdamas didelę juodą galvutę, kurioje švietė mikroskopo okuliaras, ir sprausdamas akis giliai į minkštą guminę kriauklę. Harė kažką pasakė, bet aš neišgirdau. Mačiau iš viršaus, tarsi iš didelio aukščio milžinišką užlietą sidabrinės šviesos dykumą. Joje, apgaubti lengvo rūko, kūpsojo tarsi suaižėję ir sudūlėję plokšti kalnų rieduliai. Tai buvo raudonieji kūneliai. Išryškinau vaizdą ir, neatitraukdamas akių nuo okuliarų, nėriausi vis gilyn į sidabru tviskantį regėjimo lauką. Podraug sukiojau kairiąja ranka reguliuojamąją stalelio rankeną ir kai gulintis vienišas it riedulys raudonasis kraujo rutulėlis atsirado juodų siūlų susikryžiavime, dar labiau išdidinau vaizdą. Rodėsi, kad objektyvas užslinko ant deformuoto, įdubusiu viduriu eritrocito, kuris dabar atrodė lyg kalnų kraterio skridinėlis su juodais ryškiais šešėliais žiedinės sienelės įgriuvose. Paskui toji sienelė, šiurpsanti susikristalizavusiais sidabro jonų apnašais, išnyko už mikroskopo lauko ribų. Pasirodė drumsti tarsi pro opalinį vandenį matomi aptirpusios išlankstytos baltymų grandinės kontūrai. Stebėdamas juodoje sankryžoje vieną baltyminių nuotrupų sutirštėjimą, palengva stūmiau didinimo svertą tolyn, vis tolyn, kas minutę laukdamas, kada baigsis ši kelionė į gilumą; suplotas vienos molekulės šešėlis pripildė visą okuliarą, vaizdas išryškėjo — dabar!

Tačiau nieko neatsitiko. Turėjau pamatyti virpančias atomų dėmeles, panašias į tirtančius drebučius, bet jų nebuvo. Ekranas tviskėjo tyru sidabru. Pastūmiau svertą ligi galo. Aparatas piktai gaudė, bet aš vis nieko nemačiau. Pasikartojantis skardus signalas skelbė, kad aparatūra perkrauta. Dar kartą pažvelgiau į sidabrinę tuštumą ir išjungiau srovę.

Dirstelėjau į Harę. Ji kaip tik buvo beprasižiojanti žiovauti, bet tuoj mandagiai pakeitė žiovulį šypsena.

— Na, kaip ten mano reikalai? — paklausė ji.

— Labai geri, — atsakiau. — Maniau, kad... Geriau nė būti negali.

Aš vis žiūrėjau į ją, vėl jausdamas tas nelemtas skruzdėles ant apatinės lūpos. Kas gi atsitiko? Ką tai reiškia? Šis kūnas, pažiūrėti toks silpnas ir gležnas, o iš tikrųjų nesunaikinamas, pasirodė esąs sudėtas iš nieko? Trinktelėjau kumščiu į cilindrinį mikroskopo korpusą. Gal koks gedimas? Gal laukai nefokusuoja?.. Ne, žinojau, kad aparatūra veikia gerai. Buvau žengęs visom pakopom: ląstelės, baltyminis konglomeratas, molekulės — viskas atrodė taip, kaip tūkstantyje preparatų, kuriuos buvau matęs. Bet paskutinis žingsnis žemyn vedė niekur.

Paėmiau jai kraują iš venos ir perpyliau į matavimo cilindrą, padalinau jį porcijom ir ėmiausi analizės. Sugaišau ilgiau, negu tikėjausi, jau buvau atpratęs. Reakcijos buvo normalios. Visos. Nors galbūt...

Nulašinau koncentruotos rūgšties lašą ant raudono karoliuko. Lašas pradėjo rūkti, papilkėjo, apsitraukė nešvarių putų apnašu. Irimas. Denatūracija. Toliau, toliau! Aš ištiesiau ranką į mėgintuvėlį. Kai vėl pasižiūrėjau į lašą, stiklas vos neiškrito man iš rankos.

Po nešvarių putų sluoksneliu pačiame mėgintuvėlio dugne vėl ėmė augti tamsiai raudona masė. Rūgšties sudegintas kraujas atsistatinėjo! Tai buvo nesąmonė! To negalėjo būti!

— Krisai! — išgirdau tarsi iš labai toli.— Telefonas, Krisai!

— Kas? A, taip, ačiū.

Telefonas skambėjo jau seniai, bet aš tik dabar išgirdau. Pakėliau ragelį.

— Kelvinas.

— Snautas. Perjungiau liniją, taigi visi trys galime kalbėtis vienu metu.

— Sveikinu tamstą, daktare Kelvinai,— pasigirdo aukštas, sniaukrojantis Sartorijaus balsas.

Jis skambėjo taip, tarsi jo savininkas būtų žengęs ant pavojingai linguojančios pakylos — įtarus, budrus ir santūrus.

— Mano pagarba tamstai, daktare,— atsakiau aš.

Man norėjosi juoktis, bet nebuvau tikras, ar šio linksmumo priežastys man pakankamai aiškios, kad galėčiau jį sau leisti. Ir iš ko man juoktis? Aš laikiau kažką rankoje: mėgintuvėlį su krauju. Krestelėjau jį. Kraujas jau buvo sukrešėjęs. Gal viskas, ką neseniai mačiau, tėra haliucinacija? Gal man tik taip pasirodė?

— Norėjau pranešti kolegoms šiokius tokius samprotavimus, susijusius su... e... fantomais,— girdėjau ir podraug negirdėjau Sartorijaus balso. Jis tarsi brovėsi į mano sąmonę. Gyniausi nuo to balso, vis tebežiūrėdamas į mėgintuvėlį su sukrešėjusiu krauju.

— Pavadinkime juos padarais F,— skubiai pridūrė Snautas.

— Puiku.

Ekrano viduryje juodavo statmena linija, ženklinanti, kad priimu vienu metu du kanalus — abiejose jo pusėse turėjo būti mano pašnekovų veidai. Tačiau stiklas buvo tamsus ir tik siaura šviesos juostelė pagal rėmelius rodė, kad aparatūra veikia, bet ekranai kažkuo uždengti.