Soliaris

Įšilęs šiek tiek ozonu atsiduodantis oras atrodė sutirštėjęs. Visoje Stotyje viešpatavo absoliuti tyla. Pagalvojau, kad mūsų nutarimas pasilikti nėmaž nebuvo didvyriškas. Jau seniai praėjo epocha didvyriškų kovų, drąsių ekspedicijų, baisių mirčių, kaip, sakysim, pirmosios okeano aukos, Fechnerio, žuvimas. Man jau beveik nerūpėjo, kas yra Snauto ar Sarto - rijaus „svečiai”. „Praeis kiek laiko, — pagalvojau aš, — ir mes liausimės gėdytis ir vengti kits kito. Jei negalėsime „svečių” atsikratyti, tai priprasime prie jų ir gyvensime su jais, o jeigu jų kūrėjas pakeis žaidimo taisykles, prisitaikysime ir prie naujų, nors tam tikrą laiką spyriosimės, blaškysimės, o gal net kuris nusižudys, bet galiausiai vėl viskas atgaus pusiausvyrą.” Kambario tamsa vis labiau panėšėjo į žemiškąją. Joje tešvietė balti praustuvo ir veidrodžio kontūrai. Aš atsistojau, apgraibom susiradau lentynoje vatos gniužulėlį, apsitryniau suvilgytu tamponu veidą ir atsiguliau aukštielninkas į lovą. Kažkur virš manęs palei ventiliatorių čia stiprėjo, čia tilo kažkoks šiugždesys, panašus į peteliškės plazdėjimą. Aš net nemačiau lango, viską gaubė juoduma; nežinia iš kur sklindančios blausios šviesos ruoželis kabojo prieš mane, net nežinau, ar ant sienos, ar dykumos gelmėje ten, už lango. Prisiminiau, kad aną vakarą išsigandau tuščio Soliario erdvės žvilgsnio, ir vos nenusijuokiau. Aš nebebijojau jo. Nieko nebijojau. Pakėliau prie akių ranką. Laikrodžio ciferblate sušvito fosforinis skaitmenų vainikėlis. Po valandos turėjo patekėti žydroji saulė. Mėgavausi viešpataujančia tamsa, giliai alsavau, tuščias, išsivadavęs nuo bet kokių minčių.

Pasijudinęs pajutau prispaustą prie šlaunies magnetofono dėželę. Taip. Gibarianas. Jo balsas, išlikęs juostoje. Man net į galvą neatėjo atgaivinti jį, paklausyti. Tai buvo viskas, ką galėjau padaryti dėl jo.

Aš paėmiau magnetofoną, norėdamas pakišti jį po lova, ir išgirdau šnaresį, paskui tyliai sugirgždėjo veriamos durys.

— Krisai?.. — pasigirdo tylus balsas, kone kuždesys. — Ar tu čia, Krisai? Taip tamsu.

— Nieko, — tariau aš. — Nebijok. Eikš čia.

PASITARIMAS

Gulėjau aukštielninkas, nieko negalvodamas, jos galva buvo padėta man ant peties. Užtvindžiusi kambarį tamsa atgijo. Girdėjau žingsnius. Sienos nyko. Virš manęs kažkas dunksojo ir vis kilo į begalinį aukštį. Aš sustingau tamsoje, kiaurai jos persmelktas, apglėbtas be prisilietimo, jutau jos standų, orą išstumiantį vaiskumą. Kažkur labai toli plakė širdis. Sukaupiau visą dėmesį, jėgų likučius ir laukiau agonijos. Ji neatėjo. Tik vis mažėjau, o nematomas dangus, nematomi horizontai, erdvė be formos, debesų, žvaigždžių, atitoldama ir didėdama, darė mane savo centru. Aš stengiausi įsisprausti į tai, ant ko gulėjau, bet po manim jau nebebuvo nieko ir tamsa jau nieko nebeslėpė. Aš sugniaužiau rankas, uždengiau jomis veidą. Jo jau nebuvo. Pirštai perėjo kiaurai, norėjau šaukti, rėkti...

Kambarys buvo melsvai pilkas. Baldai, lentynos, sienų kertės — viskas tarsi apvesta plačiais matiniais brūkšniais, be spalvos — vien kontūrai. Vaiski, perlinė baltuma tyloje už lango. Mano kūnas buvo šlapias nuo prakaito. Pažvelgiau jos pusėn, ji žiūrėjo į mane.

— Tau nutirpo petys?

— Ką?

Ji pakėlė galvą. Jos akys buvo tokios pat spalvos, kaip kambarys, pilkos, šviečiančios tarp juodų blakstienų. Pajutau jos kuždesio šilumą ir tik paskui supratau žodžius.

— Ne. A, taip.

Aš apkabinau jos pečius. Nuo prisilietimo mane nukrėtė šiurpas. Pamažu priglaudžiau ją antra ranka.

— Sapnavai blogą sapną?

— Sapną? Taip, sapną. O tu nemiegojai?

— Nežinau. Gal ir ne. Nenoriu miego. Bet tu miegok. Ko taip žiūri?

Aš prisimerkiau. Jaučiau tankų, lygų jos širdies plakimą ten, kur lėčiau plakė manoji. „Butaforija”, — pagalvojau. Tačiau manęs niekas nestebino, net mano paties abejingumas. Baimė ir neviltis jau buvo praėję. Buvau toli nuo jų, o, taip toli dar nėra buvęs niekas. Paliečiau lūpomis jos kaklą, nuslydau žemyn, į mažą, glotnų lyg kriauklelės vidus įdubimą prie gerklės. Ir čia plakė pulsas.

Pasirėmiau ant alkūnės. Jokių gaisų, jokios priešaušrio švelnumos, horizontą užliejo elektrinio žydrumo žara, pirmas spindulys pervėrė kambarį it strėlė, viskas sužiro šviesomis, vaivorykštiniai atspindžiai sutvisko veidrodyje, rankenose, nikeliniuose vamzdeliuose; rodėsi, jog šviesa plieskia į kiekvieną sutiktą plokštuma, tarsi norėdama išsivaduoti, išsprogdinti ankštą kambarį. Jau nebebuvo galima žiūrėti. Aš nusisukau. Harės vyzdžiai sumažėjo. Pilkos akys pažvelgė man į veidą.

— Ar jau diena? — paklausė ji slopiu balsu. Tai buvo pusiau sapnas, pusiau tikrovė.

— Čia visad šitaip, mieloji.

— O mes?

— Ką mes?

— Ilgai čia būsime?

Mane ėmė juokas. Bet kai duslus garsas išsprūdo man iš krūtinės, jis nebuvo panašus į juoką.

— Manau, kad ilgokai. Tu nenori?

Jos akių vokai nė nevirptelėjo. Harė įdėmiai žiūrėjo į mane. Ar ji mirkčioja? To nežinojau. Ji timptelėjo apklotą: ant jos peties pasimatė maža rausva trikampė dėmelė.

— Ko tu taip žiūri?

— Tu labai graži.

Ji šyptelėjo. Bet tai tebuvo mandagumas, padėka už komplimentą.