Silva rerum II

Iš to viso nutikimo Uršulė išmoko dvi pamokas, ir ilgam: kad grožiui ir jaunystei daug kas atleidžiama, o juos sumaišius su kažkuo, ką jo kunigaikštiškoji šviesybė pavadino panache ir tvirtino ją tatai turint, daug ko galima pasiekti, pavyzdžiui, kad ir to, jog geriausias būdas kovoti su josios pavydu yra priversti patį Birontą pavydėti. Ir nors buvo už ją Karaliaučiuje daug gražesnių, buvo ir kilmingesnių, ir pamaldesnių, ir labiau gerbiamų, bet užtat greitai nebebuvo šmaikštesnės ir įmantresnės, ir įvairiausio amžiaus vyrai jai nebuvo abejingi, o Birontas tatai matydamas ir smaginosi, ir, taip, mažumytį pats pavydėjo, bet kol buvo tikras, kad dienos pabaigoje ji vis tiek jam priklausys, tol pernelyg nė nerimastavo, ir ji ten visiems skelbė madas nuo to karto, kai vietinės ponios pradėjo mėgdžioti Radvilos išgirtąjį juodą jos rūbą, bet ji vis sugalvodavo ką naujo, ką visai priešingo, kartais būdavo kukli, kartais — begėdiška, kartais ją įkvėpdavo romėnų pagonių deivės, kartais — piemenaitės, o kartais — kokios turkiškos keistenybės, tarsi jai visas gyvenimas buvo it vienas Užgavėnių maskaradas, ir kitos nespėdavo jos vytis, nes buvo tik josios aidas, mat jaunosios Birontienės apdarai būtų buvę niekas be jos žioruojančio būdo, nes nors Birontas ir buvo neprilygstamas retorikas, Uršulė išmintimi ir kalbos sklandumu nė lygintis su juo negalėjo, bet užtat ji buvo tokio guvaus proto ir tokio aštraus liežuvėlio, kad visą sąmojį sudėdavo į vieną nekaltą sakinį, kuris nebuvo toks jau nekaltas.