Silva rerum II

Ir todėl ji buvo Bironto mylima žmona, o tasai, graužiamas sąžinės, kad negali jai suteikti nei namų, nei tėvynės, nei deramos pagarbos, o tik tremtį ir klajones, ją apipylė daiktais, daikteliais ir brangenybėmis, nes nors ir toli buvo likę jo visi dvarai, bet užtat žydų bankininkų buvo ir jo žemėse, ir Karaliaučiuje, ir pervesti reikiamas sumas, kurios dar nebuvo areštuotos, nes nebuvo jokio teismo, o teismo nebuvo, nes vaznys vis niekaip negalėjo Birontui įteikti šaukimo į rankas; taigi, pervesti rentas tebuvo vienas juokas, ir todėl į nuomojamą namą Altštate, kur jie laikinai apsistojo, keliavo audinių rietimai, siuvėjai, o ypač — auksakaliai, nes Birontas ją tiesiog nusagstė įmantriausiais papuošalais, ypač — deimantų, ir žvelgdama į save veidrodyje pamanydavo, kad atrodo tarsi stebuklingas šventasis paveikslas, bet suvokė, kad Birontui, kurio vaikystę buvo pasiglemžęs karas, ji dabar yra tarsi naujas mylimas žaislas, ir ji žaidė kartu, stengėsi nenuvilti ir juokėsi, kai tasai ją lepino ir kišo brangius iš pirklių įgytus niekelius — tikrą, gyvą žalią ir raudoną papūgą paauksintame narve, mažytį, vos dviejų plaštakų dydžio, visiškai kvailą šunelį, sidabrinį paauksuotą puodelį naujam gėrimui kokoatliui, labai karčiam, bet neva turinčiam stebuklingų meilės galių, ir sakė „galėsi anūkams pasigirti, kad pirmoji visam Karaliaučiuje tokį turėjai", o, kad jis tik būtų žinojęs… bet tada ji raukydamasi ragavo, juokėsi, kvėpinosi Maršalienės vandeniu[105], kurio mažytis flakonėlis beprotiškus pinigus kainavo, brangiau nei kad būtų buvęs pripildytas lydyto aukso, ir kurį turėjo taip pat viena pirmųjų visam Pamaryje, ir puošėsi, bet puošėsi daugiausia tik namų vienumoje ar tik Birontui alkovoje, dabindama savo nuogybę perlais ir jo dovanotomis brangenybėmis tarsi kokia Biblijos paleistuvė — ji net dabar rausta tai prisimindama.

Nesgi pradžioje jautėsi nejaukiai tarp tų visų grožybių ir kai jie buvo pakviesti pas Gerardą Denhofą, o turėjo ten būti ir visi didžiausi ponai ir jų ponios, ji gal triskart persirengė, nes drabužių dabar turėjo tiek daug, o tuo pat ir bijojo, kad ką beapsivilks, ją išjuoks: jei bus kukli, sakys, kad vis dar neišsikraustė iš Žemaitijos, jei išsipuoš — gali juoktisis prowincjuszkos persūdymo, ir Jonas Kirdėjus tąkart ją rado apsiašarojusią prie veidrodžio ir paėmęs už smakro ėmė guosti, kad jai nėra ko gėdytis — nei grožio, nei jaunystės, nei stoto, nei vienuolyno auklėjimo, nei kilmės, o juk ir jis bus kartu su ja, tad tegul tik būna kaip buvusi, juolab kad ten būsiantieji irgi geri — ir jis pradėjo pasakoti juokingiausias istorijas ir gandus apie juos, ir ji nurimo ir paskutinį kartą persirengė. O kai jie įžengė pro ilgą anfiladą kambarių pagaliau į pokylio salę, visi pradėjo kuždėtis, nes ji — atsimena kaip šiandien — vilkėjo juodo šilko suknelę su kuklia balta apykakle, tarsi tikrai iš vienuolyno vos išėjusi, ir vos keletą, bet pačių brangiausių savo papuošalų, ir tatai buvo taip keista — jos gaivališka vešli jaunystė, vienuoliškas rūbo rūstumas ir deimantų dydis, kad net nusirito kuždesys, o Ana Beata, pašaipiai ją nužvelgusi, kilstelėjusi vieną antakį, pasveikindama garsiai ir su apsimestine užuojauta paklausė, ar kas nors mirė; ir čia jaunoji Uršulė Birontienė, taip pat apžvelgusi visą susirinkusiųjų margumyną su jų šilkais, damastais, linguojančiomis stručio plunksnomis, galionais ir pasmanterijomis, kaspinų rozetėmis ir kekėmis, venecijietiškais mažaisiais ir venecijietiškais didžiaisiais nėriniais; taigi, apžvelgusi visą šitą margumyną, ji ūmai supyko ir nekaltai šypsodamasi garsiai atšovė, kad taip, mirė — mirė šių laikų geras skonis, kurio ji ir gedinti taip, kad, prisiminus, vienuolyno abitas atrodo neregėto grožio, ir tatai buvo toks akibrokštas, kad visi net nuščiuvo, ir staiga toje tyloje pasigirdo tik lėtas delnų pliaukšėjimas, o tatai katučių plojo patsai Karališkųjų Prūsų vietininkas jo kunigaikštiškoji šviesybė Boguslovas Radvila, sėdintis kambario gale, krėsle su pratiesta ant pagalvėlių podagros, tos pertekliaus ligos, išvarpyta koja, dar ir pasakęs mais ąuelle panache[106], nors pusė svečių net nesuprato, ką jis norėjo tuo pasakyti, o kadangi Uršulė nuo vienuolyno laikų dar paminė kelis žodžius prancūziškai, tai tasai didžiūnas, tyliam Bironto nirtuliui, ir praplepėjo su ja visą vakarą, dar ir liepęs prie stalo sėstis jo dešinėje.