Soliaris

Gibarianas nebegyvas. Jei gerai supratau, ką kalbėjo Snautas, tai nuo jo mirties tepraėjo keliolika valandų. Kur dėjo jo palaikus? Ar palaidojo? Tiesa, šioje planetoje to padaryti negalima. Galvojau apie tai ilgokai, tarsi velionio likimas būtų buvęs svarbiausias dalykas. Susizgribęs, kokie beprasmiški šitie svarstymai, atsistojau ir ėmiau vaikščioti po kambarį, paspirdamas koja netvarkingai išmėtytas knygas, kažkokį mažą, tuščią lauko krepšį, pasilenkiau ir pakėliau jį. Buvo ne tuščias. Viduje radau tamsaus stiklo butelį, tokį lengvą, tarsi iš popieriaus išpūstą. Pažvelgiau per jį pro langą, į niūriai raudonuojančią, murzinu ūku aptrauktą saulėlydžio šviesą. Kas man darosi? Kodėl domiuosi visokiais niekais, bet kokia į rankas pakliuvusią smulkmena?

Krūptelėjau, nes užsidegė šviesa. Aišku, fotoelemento reakcija į užstojusias sutemas. Neramiai laukiau kažinko, įtempimas taip didėjo, jog galiausiai man pasidarė grasi tuščia erdvė už nugaros. Nutariau kovoti su tuo. Prisitraukiau kėdę prie lentynų, pasiėmiau itin gerai man žinomą antrąjį tomą senos Hiudžeso ir Eglio monografijos „Soliario istorija” ir ėmiau jį vartyti, atrėmęs į kelį storą, standžią nugarėlę.

Soliaris buvo atrastas kone šimtas metų prieš man užgimstant. Planeta sukasi aplink dvi saules — raudoną ir žydrą. Per keturiasdešimt su viršum metų prie jos nebuvo priartėjęs joks kosminis laivas. Anais laikais Gamovo—Šeplio teorija, kad dvigubų žvaigždžių planetose negali atsirasti gyvybė, buvo laikoma aksioma. Tokių planetų orbitos be paliovos keičiasi dėl gravitacinių svyravimų, kylančių besisukant dviem saulėm aplink viena kitą.

Šitie svyravimai pakaitom tai sutrumpina, tai ištempia planetos orbitą, ir gyvybės užuomazga, jei ir atsirastų, būtų sunaikinta spindulingos kaitros ar ledinio šalčio. Tos permainos įvyksta per milijonus metų, taigi, astronominiu ar biologiniu mastu per labai trumpą laiką, nes evoliucijai reikia šimtų milijonų, jei ne milijardų metų.

Soliaris, pagal pirminius apskaičiavimus, turėjo per penkis, šimtus tūkstančių metų priartėti prie savo raudonosios saulės per pusę astronominio vieneto, o dar po milijono metų — nukristi į jos įkaitusią prarają.

Tačiau jau po keliolikos metų paaiškėjo, kad planetos orbita nerodo jokių laukiamų permainų, tarytum ji būtų pastovi, tokia pat pastovi, kaip mūsų Saulės sistemos planetų orbitos.

Buvo pakartoti, dabar jau su didžiausiu tikslumu, stebėjimai ir apskaičiavimai, kurie patvirtino tik tai, kas buvo žinoma: kad Soliario orbita nepastovi. Tarpe kelių šimtų kasmet atrandamų planetų, kurioms didžiuosiuose statistikos rinkiniuose tebuvo skiriamos kelios eilutės, nurodančios jų judėjimo elementus, Soliaris buvo tada pripažintas ypatingo dėmesio vertu dangaus kūnu.

Praėjus ketveriems metams po šio atradimo, planetą apskriejo Otenskjoldo ekspedicija. Otenskjoldas tyrinėjo planetą iš „Laokono” ir dviejų pagalbinių laivų. Ši ekspedicija buvo provizorinio improvizuoto žvalgymo pobūdžio, juo labiau kad negalėjo nusileisti į planetą. Tyrinėtojai paleido į ekvatorinę ir ašigalio orbitą palydovus observatorius, kurių pagrindinis tikslas buvo išmatuoti gravitacinius potencialus. Be to, buvo ištyrinėtas planetos paviršius, kone ištisai padengtas okeano, ir viena kita iškilusi virš jo lygio plokštikalnė. Jų bendras plotas mažesnis, negu Europos teritorija, nors Soliario diametras dvidešimčia procentų didesnis už Žemės. Tie kaip pakliuvo išsibarstę uolėtos dykumos lopeliai daugiausia susikaupę pietiniame pusrutulyje. Buvo taipgi susipažinta su neturinčios deguonies atmosferos sudėtim ir atlikti labai tikslūs planetos tankumo, taipogi albedo ir kitų astronominių elementų matavimai. Kaip ir tikėtasi, nebuvo rasta jokių gyvybės pėdsakų kontinente, nepastebėta ir okeane.

Per kitus dešimtį metų Soliaris, dabar jau esantis visų šio rajono tyrinėtojų dėmesio centre, rodė stebinančią tendenciją išlaikyti savo be jokių abejonių nepastovios gravitacijos orbitą. Jau buvo pakvipę skandalu, nes kaltę už tokius stebėjimo rezultatus buvo mėginama suversti (mokslo labui) tai kai kuriems žmonėms, tai skaičiavimo mašinoms, kuriomis jie naudojosi.

Dėl lėšų stokos net trejus metus buvo sulaikyta speciali ekspedicija, kolei Šanahanas, sukomplektavęs įgulą, gavo iš Instituto tris ,,C” tonažo kosmodrominės klasės laivus. Pusantrų metų prieš ekspediciją, kuri startavo iš Vandenio Alfos teritorijos, kita tyrinėjimo grupė Instituto pavedimu paleido į aplinksoliarinę orbitą automatinį sateloidą—,,Luna 247”. Šis sateloidas po trijų paeiliui atliktų rekonstrukcijų, atskirtų viena nuo kitos dešimtmečiais, veikia po šiai dienai. Surinktieji duomenys galutinai patvirtino Otenskjoldo ekspedicijos išvadas, kad okeano judėjimas yra aktyvus.