Soliaris

— Klausyk...— netikėtai atsiliepė Snautas.— Tuo tarpu tik aš...— Jis nusigręžė. Nervingai pasitrynė rankas.— Turėsi pasitenkinti mano draugyste. Kol kas. Vadink mane Šešku. Pažįsti mane tik iš fotografijos, bet tai nieko, šitaip visi mane vadina. Čia, matyt, nieko nepadarysi. Beje, turėjus tėvus su tokiom kosminėm aspiracijom, kaip manieji, tiktai Šeškas skamba dar šiaip taip...

— Kur Gibarianas?—atkakliai paklausiau dar sykį. Jis sumirkčiojo.

— Man nesmagu, kad taip tave priėmiau. Čia... čia ne tik mano kaltė. Buvau visiškai užmiršęs, čia dėjosi tokie dalykai, žinai...

— Ach, tiek to,— atsakiau.— Nekalbėkim apie tai. Sakyk, kas atsitiko Gibarianui? Nėra jo Stotyje? Išskrido kur?

— Ne,—atsakė Snautas, žvelgdamas į kertę, kur gulėjo kabelio ritės.— Niekur neišskrido. Ir neišskris. Kaip tik dėl to... beje...

— Ką?— paklausiau aš. Mano ausys vis dar buvo užgultos ir atrodė, kad prasčiau girdžiu.— Ką tai reiškia? Kur jis?

— Juk jau žinai,— tarė Snautas visai kitu balsu.

Jis taip šaltai žiūrėjo man į akis, kad net kūnas pagaugais nuėjo. Gal jis ir buvo girtas, bet žinojo, ką sakąs.

— Bet juk neatsitiko? . .

— Atsitiko.

— Nelaimingas įvykis?

Jis linktelėjo galvą. Jis ne tik patvirtino, jis drauge ir aprobavo mano reakciją.

— Kada?

— Šiandien auštant.

Keista, ši žinia manęs nesukrėtė. Visas tas trumpas pasikeitimas lakoniškais klausimais ir atsakymais veikiau nuramino mane savo realumu. Man rodėsi, kad jau suprantu lig šiol nesuvokiamą jo elgesį.

— Kaip tai atsitiko?

— Persirenk, susitvarkyk daiktus ir grįžk čia... už... sakysim, už valandos.

Svyravau.

— Gerai.

— Luktelk,— tarė Snautas, kai aš pasukau į duris. Jis žiūrėjo į mane kažkaip ypatingai. Mačiau, kad tas, ką nori pasakyti, nepraeina jam pro lūpas.

— Mes buvom trise ir dabar, su tavim, vėl esame trise. Pažįsti Sartorijų?

— Taip, kaip ir tave, iš fotografijos.

— Jis dabar laboratorijoje viršuje ir nemanau, kad išeitų iš ten prieš naktį, bet... šiaip ar taip, atpažinsi jį. Jeigu pamatytumei ką kita, supranti, ne mane ir ne Sartorijų, supranti, tai...

— Tai ką?

Man rodėsi, kad sapnuoju. Jis sėdėjo fotelyje juodų, krauju blizgančių po žema saule bangų fone, nuleidęs galvą, kaip pirmiau, ir žvelgė į šalį, į susukto kabelio rites.

— Tai... nedaryk nieko.

— Ką galiu pamatyti? Šmėklą?!—surikau.

— Suprantu. Manai, kad išprotėjau. Ne. Neišprotėjau. Nemoku tau to pasakyti kitaip... Kol kas. Beje, galbūt... nieko neatsitiks. Šiaip ar taip, atsimink. Įspėjau tave.

— Kodėl? Apie ką kalbi?

— Valdykis,— atkakliai varė jis savo.— Elkis, tarytum... būk pasiruošęs viskam. Tas neįmanoma, žinau. Ir vis dėlto pabandyk. Tai vienintelė išeitis. Kitos nėra.

— Bet KĄ pamatysiu?!!—kone suklykiau aš. Mane pagavo baisus noras griebti jį už pečių ir papurtyti kaip reikiant, kad nesėdėtų taip, įsmeigęs akis į kertę, iškamuotu saulės nusvilintu veidu, spauste spausdamas kiekvieną žodį. Aš vos valdžiausi.

— Nežinau. Tam tikra prasme tas priklauso nuo tavęs.

— Haliucinacijos?

— Ne. Tai — realu. Ne... atakuok. Atmink.

— Ką tu kalbi?! —tariau nesavu balsu. — Čia ne Žemė.

— Politerija? Betgi juk tat visai nepanašu į žmones!—sušukau aš. Nežinojau, kaip išjudinti jį iš šito užsimiršimo; jis vis tebežiūrėjo kažkur į tuštumą, ir, rodėsi, mato joje beprasmybę, stingdančią kraują gyslose.

— Todėl ir yra taip baisu,— tarė jis tyliai.— Atsimink: saugokis!

— Kas atsitiko Gibarianui? Jis neatsakė.

— Ką daro Sartorijus?

— Ateik už valandos.

Aš apsisukau ir išėjau. Verdamas duris, pažvelgiau į Snautą dar sykį. Jis sėdėjo, užsidengęs rankomis veidą, nedidukas, susigūžęs, dėmėtom kelnėm. Tik dabar pastebėjau, kad abiejų jo rankų riešai apkepę krauju.

SOLIARIEČIAI

Vamzdinis koridorius buvo tuščias. Aš pastovėjau valandėlę klausydamasis prieš uždaras duris. Sienų, matyt, būta plonų, girdėjosi, kaip lauke virkauja vėjas. Ant durų įkypai kabojo atsainia ranka prilipintas pleistro lopas su užrašu pieštuku ,,Žmogus”. Žiūrėjau į ta neaiškiai iškeverzotą žodį. Buvau benorįs grįžti pas Snautą, bet supratau, kad tai neįmanoma.

Absurdiškas įspėjimas tebeskambėjo man ausyse. Pasijudinau, ir pečius nusvarino nepakenčiamas skafandro svoris. Tyliai, tarsi nesąmoningai slėpdamasis nuo neregimo stebėtojo, grįžau į apskritą kamerą su penkiom durim. Ant jų kabojo lentelės: ,,Dr. Gibarianas”, ,,Dr. Snautas”, ,,Dr. Sartorijus”. Ant ketvirtųjų lentelės nebuvo. Kiek paabejojęs, lengvai paspaudžiau rankeną. Durims palengva veriantis, man beveik tikrai pasirodė, jog kambaryje kažko esama. Įėjau vidun.