Soliaris

Basa pėda pajudėjo mano delne, tamsios Harės lūpos juokėsi be garso.

— Liaukis...— sukuždėjo ji.

Švelniai atitraukiau ranką ir atsistojau. Vis tebebuvau nuogas. Skubiai rengdamasis, pamačiau, kad ji atsisėdo lovoje ir ėmė žiūrėti į mane.

— Kur tavo daiktai? — paklausiau ir beregint pasigailėjau to.

— Mano daiktai?

— Tai ką, turi tik šitą suknelę?

Čia jau buvo žaidimas. Tyčia stengiausi elgtis atsainiai, paprastai, tarsi būtume išsiskyrę tik vakar, ne, tarsi niekad nebūtume išsiskyrę. Harė atsistojo ir man pažįstamu lengvu bet stipriu judesiu timptelėjo suknelę, pasitaisydama ją. Mano žodžiai ją suintrigavo, nors ji nieko nepasakė, tik apžvelgė kambarį įdėmiu, ieškančiu žvilgsniu ir atsisuko į mane aiškiai nustebusi.

— Nežinau, — tarė bejėgiškai, — turbūt spintoje?.. — pridūrė ir pravėrė spintos duris.

— Ne, ten tik kombinezonai, — atsakiau aš. Suradau prie prausyklos elektrinį skustuvą ir ėmiau skustis. Man geriau buvo stovėti nugara į merginą, kad ir kas ji būtų.

Harė vaikščiojo po kambarį, apžiūrinėjo visus kampus, pažvelgė pro langą, galiausiai priėjo prie manęs ir tarė:

— Krisai, man atrodo tarsi kas būtų atsitikę.

Ji nutilo. Aš laukiau, laikydamas rankoj išjungtą skutimosi mašinėlę.

— Tarsi būčiau ką pamiršusi... tarsi būčiau daug ką pamiršusi. Žinau... prisimenu tik tave... ir... ir nieko daugiau.

Aš klausiausi, stengdamasis tvardyti savo veidą.

— Ar aš... sirgau?

— Na... galima pasakyti ir taip. Taip, kurį laiką kiek negalavai.

— Aha. Tai tikriausiai nuo to.

Harė pralinksmėjo. Nemoku pasakyti, ką aš jaučiau. Kai ji tylėjo, vaikščiojo, sėdėjo, šypsojosi, įsitikinimas, jog čia Harė, buvo stipresnis už maudžiantį nerimą. Bet tarpais, kaip šiuo momentu, man rodėsi, kad tai kažkokia suprastinta Harė, apribota keletu posakių, gestų, judesių. Ji priėjo prie manęs visai arti, įrėmė sugniaužtus kumščius man į krūtinę pačioj pakaklėj ir paklausė:

— Kaip yra su mumis? Gerai ar blogai?

— Kuo geriausiai, — atsakiau. Ji šyptelėjo.

— Kai taip sakai, tai veikiau blogai.

— Kodėl taip manai, Hare, mieloji! Dabar man reikia išeiti, — skubriai tariau. — Palauksi manęs, gerai? O gal... esi alkana? — pridūriau, nes pats staiga pasijutau esąs alkanas.

— Alkana? Ne.

Ji papurtė galvą, kad net plaukai pažiro.

— Laukti tavęs? Ilgai?

— Valandėlę, — pradėjau, bet ji nutraukė mane.

— Eisiu su tavim.

— Negalima eiti su manim, nes man reikia dirbti.

— Eisiu su tavim.

Tai buvo visai kitokia Harė: anoji nebuvo įkyri. Niekad.

— Tai neįmanoma, vaike...

Ji žiūrėjo į mane iš apačios, paskui staiga paėmė man už rankos. Aš paglosčiau jos stangrų, šiltą petį, visai to nenorėdamas, ir ūmai supratau, jog glamonėju Harę. Mano kūnas pripažino ją, norėjo jos, mane traukė prie jos, nepaisant proto, logikos ir baimės.

Stengdamasis žūtbūt likti ramus, pakartojau:

— Hare, tai neįmanoma. Turi likti čia.

— Ne.

Kaip skambėjo šis žodis!

— Kodėl?

— N...ežinau.

Ji apsidairė ir vėl pakėlė į mane akis.

— Negaliu...— tarė tyliai.

— Bet kodėl gi?

— Nežinau. Negaliu. Man rodos... man rodos...

Ji atkakliai ieškojo savyje atsakymo, o kai jį surado, tai buvo lyg staigmena jai pačiai.

— Man rodos, kad turiu tave vis... matyti.

Sausa šių žodžių intonacija nieko nesakė apie jausmus: čia būta visai ko kito. Ir todėl aš jau suvis kitaip laikiau ją apkabinęs, nors iš išorės niekas nepasikeitė — ji buvo mano glėbyje; žiūrėdamas jai į akis, ėmiau laužti jos rankas atgal. Šis iš pradžių neryžtingas judesys darėsi sąmoningas, aš jau turėjau tikslą. Ieškojau akimis, kuo galėčiau ją surišti.

Jos atgal atlaužtos alkūnės lengvai kaukštelėjo viena į kitą ir tuoj pat įsiręžė su tokia jėga, kad bergždžiai stengiausi išlaikyti ją savo glėbyje. Galynėjausi gal kokią sekunde. Net atletas, išsilenkęs atgal taip, kaip Harė, vos liesdamas kojomis grindis, nebūtų pajėgęs išsivaduoti. Bet jinai, nežymiai, nedrąsiai šypsodamasi, nedalyvaujančiu šiose grumtynėse veidu praskėtė mano glėbį, išsitiesė ir nuleido rankas.

Jos akys stebėjo mane ramiai ir susidomėjusios kaip ir tada, ką tik nubudus, tarsi ji nebūtų suvokusi mano beviltiškų pastangų prieš valandėlę, padiktuotų užplūdusiu nerimo. Ji stovėjo nejudėdama, tarsi ko laukdama — abejinga, susikaupusi ir truputėlį stebėdamasi visu tuo.